vienagimis

víenagimis, -ė adj. (1); SD76, SE127, Sut žr. viengimis 1: [Dievas Tėvas,] neturėdamas kito, nepeldėjo víenagimio sūnaus, ant kurio neturėjo nieko didesnio nei meilingesnio DP245. Teipo Dievas numylėjo svietą, kad jis savo sūnų vienagimį davė MP218. Sūnų savo vienagimį atsiuntė Dievas svietan, idant gyvi būtume per jį SPI101. Kristus yra vienagimis Dievo sūnus Gmž.